“-Norėčiau žinoti kas čia dedasi…“.
1.Kai nuo tylos peilių negelbsti net karštas šokoladinis gėrimas ir daug šokolado, tada aš pradedu baimintis. Rimtai.
2.Kai baigiasi šokoladinis gėrimas, o aš, atrodo, net nepajaučiau jo skonio, nes mintimis esu kažkur kitur – man jau tikrai baisu.
3.O svarbiausia, kad atrodo, jog atiduočiau viską, kad tas skonis grįžtų.
Išvada:Kalbėkitės, ir kuo daugiau, daug daug daug, kad skonis nedingtų, niekada niekada.
Dažnas mūsų yra pakliuvęs į situaciją, kai vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje atsiranda siena. Kuo ilgiau per ją neperlipi, tuo mažiau noro per ją lipti ir telieka. Ir nežinia ką čia reikėtų kaltint. Ar sienos statytoją, ar save, kad leidai ją pastatyti. Tačiau kartais ateina tas momentas, kai siena pati nori būti perlipta. Tik, deja, kartais nebelieka jėgų, o ypač noro per ją perlipti.
Kiek žmogus pakelia šūdo, kuris nepagrįstai pilamas į statinę ant jo galvos? O gi daug. Bet smagiausia tai, kad vieną dieną galva neatlaiko statinės turinio, ir tas, kuris pylė, gauna tą šūdo statinės turinį ant savęs. Netikėtai gal, nes labai jau pasitiki savo jėgomis. Vieną dieną, vieną vienutėlę dieną, visi atsiims savo šūdo statinę. Kiek pylei, tiek pat grįš ant tavęs.
P.S. nesupraskit visko tiesiogiai.
Mėgėjiškas klipas, tačiau šią dainą aš Dievinu. Labai.
Yra žmonės, į kuriuos pažiūrėjus ima juokas. Yra žmonės, į kuriuos pažiūrėjus norisi graudžiai verkti. Bet yra žmonės, kurie kiekvieną dieną, net nebūdami šalia, sugeba gyvenimą nudažyti nepaprastomis spalvomis. Nekalbant apie tai, kai jie būna šalia. Tokį žmogų gali sutikti kartą. Ir tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, jog tai bus Jūsų gyvenimo meilė. O meilė keičia viską. Ar niekada nesusimąstėte, kad savo gyvenimo meilę sutikote visai atsitiktinai, ar nepagalvojote, kas būtų, jei nebūtumėte susitikę? Tikriausiai to sužinoti neįmanoma. Tačiau įmanoma sužinoti, kas būtų, jei sugebėtumėte šią meilę prarasti. Aš nebūsiu mesijas, kuris neša supratimo dovaną. Tiesiog noriu priminti, kad branginkite tai, ką turite, tol, kol gailte.
Karolis Damanskas
Tikriausiai retai kas susimąsto, jog galbūt šiandien buvo paskutinis jūsų rytas, jog gal šįryt paskutinį kartą girdėjote “Labas rytas, aš tave myliu”. Galbūt jūs vis dar graužiatės, kad neužkalbinote panelės, kuri jum seniai įstrigus galvoje, ir žadate, kad rytoj bus toji diena, tačiau nesusimąstote, kad rytojau jums gali ir nebūti. Maža to, galbūt jūs šiandien susipykote su savo geriausiu draugu ir prižadėjote jam niekada neatleisti(nors ištikrųjų žinote, kad rytoj viskas bus gerai), tačiau susitaikyti jau nebegalėsite, nes galbūt viskas baigsis dar šiąnakt. Baisu. Tačiau realu. Galbūt kažkas iš jūsų šiandien labai troško palaikymo, tačiau taip jo ir nesulaukęs nusispojė į viską, ir prižadėjo sau nuo rytojaus pradėti gyventi kitaip. Tačiau juk gali būti, kad rytojaus nebus. Aš nenoriu teigti, jog tai tiesa. Tiesiog noriu paraginti kiekvieną, kuris perskaitys, tyliai pagalvoti, ar neturite kažko tokio, ką seniai norėjote pasakyti, tačiau tylėjote. Teko girdėti:”Tyla – gera byla” arba “Tyla – geras ikiteisminis”. Bet ne šiuo atveju. Jeigu kalbant konkrečiau – nors vieną dieną mylėkite taip, kad visas pasaulis jums pavydėtų. Nors vieną dieną priminkite senam draugui, kaip be jo būtų sunku. Nors vieną vienutėlę dieną pabūkite savimi. Ir pradėkite dabar.
Karolis Damanskas
Taigi, mielieji lietuviai, skelbiu jus tyrais, nes niekas nesidomi nei seksu, nei narkotikais. Lankomumas nei kiek nepadidėjo, patenkinau smalsumą.
Pradėjus naują blog’o rašymo etapą, stipriai sumažėjo lankytojų. Hm, dabar klausimas – ar tai blogai? Aišku, kad ne, tačiau padarysiu bandymą. Šiandienos post’ą pavadinsiu trim labai vartojamais žodžiais – sex, fuck ir drug. Žiūrėsim, kiek tai pakeis lankomumą per dieną, įdomumo dėlei.
P.S. Šiandien apsilankė 4 skaitytojai.
Matyt, nepasakysiu nieko naujo. Jau seniai, tikriausiai dar gilioje senovėje, buvo 3 frontai – vadinamieji “true”, vadinamieji “ne true”, ir vadinamieji “stebėtojai”(nors stebėtojai tėra užsimaskavę vienos barikadų pusės atstovai). Ir štai, šiais, naujaisiais(?) mūsų laikais, ypač atokesnėje, extremalesnėje ir visokioje -esnėje muzikoje, tai išryškėjo visu gražumu. Čia, žiūrėk, savas savą pjauna, nes, esą, jie skirtingose pusėse, mat Jonas yra “true”, o Petras mėgsta glam’ą, oj, Petras yra “ne true”.
Opus klausimas? Ne. Abejoju, ar kam jis apskritai rūpi. Man? Matyt. Ne. Aišku, kad ne. Aš save priskirčiau prie stebėtojų. Bet jei kažką dabar rašau, tai reikėtų interpretuot, kad rūpi. O gal tiesiog noriu apžvelgt situaciją. Taigi, pratęsiant reikėtų pridurti, kad visi nepasiskirsto taip lengvai į “true” – kurie pripažįsta tik idėjinę muziką, idėjinius dalykus, ir apskritai, idėja svarbiau už produktą, ir “netrue” – kurie pripažįsta tai, kas jiems patinka, nesigilinant į esmę. Yra tokių, kurie reikiamu momentu pabūna tiek tokie, tiek kitokie. Ir tokių niekas nemėgsta. Nors tikriausiai juos galima būtų priskirti prie “stebėtojų”.
Aš daug sakau, bet nieko nepasakau. Bet pasakiau tiek, kiek norėjau, o gal net pamiršau, ką norėjau.
