Kai ateina laikas, tai ateina laikas.

Kai laikas baigiasi, tai laikas baigiasi.

Kai laiko neduoda išvis, tai neduoda ir pasirinkimo.

Kai neduoda pasirinkimo, tai suriša rankas.

Kai rankos surištos, tai…

Kai jau ateina … , tai kas belieka?

Žiema. Dievinu ją. Nepaprastai mėgstu ankstų žiemos rytą, kai būna šalta, balta, slidu ir tylu. Kai einu gatve, kvėpuoju šaltu oru ir keikiuosi, nes pamiršau pirštines arba išėjau be kepurės. Kai kiekvienas noras išsiimti iš kišenės telefoną baigiasi 2 minučių darbu nusiiminėjant pirštines ir beieškant tos nelemtos kišenės. Kai kvėpuoju ir matau, kad kvėpuoju(garai suteikia kvėpavimui kažkokį materialumą). Kai prasideda Kalėdinė nuotaika. Kai einu, slystu, krentu, stojuosi, juokiuosi. Kai sninga ir mane apmėto vaikai. Kai ne sninga ir mane apmėto vaikai. Kai statau sniego senį. Kai einu kvailai šypsodamasis, nes kažkas paslydo(hehehe). Štai tokia ta toji mano žiema.

P.S. Viskas kvepia mandarinais…

Aš irgi išmokau skraidyti. Iš naujo. Ir dabar skrendu kur kas žemiau ir lėčiau, niekur neskubėdamas ir apžiūrėdamas visą praskristą kelią, kiekvieną detalę. Tas skaudus nusileidimas iš aukštumų tokiu dideliu greičiu, mane kaip reikiant pamokė. Bet juk geriausi mokosi iš savo nusileidimų. Ir dabar būtent taip ir padariau. Bent jau taip save įtikinėju. Dabar mano sparnai išskleisti kur kas plačiau, nes dabar jie stipresni. Daug stipresni. Ir aš žinau, kad būtent dabar yra laikas pritaikyti posakį:”Neskubėk, ir būsi pirmas”. Aš neskubu. Ir žinau, kad kai ateis ta valanda, aš pakilsiu taip aukštai, kaip dar niekad nebuvau, ir niekad nenusileisiu. Skraidysiu ten, kur dar niekas neskraidė. Netiki? Aš Tau pažadu.

Dar neseniai tvirtinti, kad netiki Dievu, buvo madinga. Tačiau dabar, atslinkus krizei, visi šaukiasi Dievo, prisimena apie jį, kaip niekada iki šiol. Tai geras pavyzdys, kaip žmonės be savo pastangų tikisi kažko iš kitų.

Tyla yra sunkesnė nei tūkstančiai žodžių.

Kartais neįtikėtina, kiek daug tikėjimo galima atrasti savo mažame pasaulyje, apsuptame geriausių draugų. Tikėjimo mažais dalykais, mažais įvykiais, kurie kartais reiškia daug daugiau nei galėtum numanyti. Tas tikėjimas yra toks šventas, kad net apie jį kalbėti, atrodytų, yra šventvagiška, jis toks tobulai nutylėtas ir nepaprastai šventas. Man sunku tai apibūdinti žodžiais, nes, matyt, tai neįmanoma. Tas jausmas, kad šio švento tikėjimo dėka, jautiesi laukiamas ir mylimas, priverčia mano pasaulį suktis. Gali būti, kad niekada apie jį nebūčiau susimąstęs, jei ne gyvas šio jausmo jutimas. Draugystė. Dėkui jums, draugai.

Prisimenu, kaip vieną šaltą rudens dieną diskutavau su geru draugu apie kažkokią dainą, kurioje buvo 5/4 ritmas. Kalbėjome apie tai, kaip toks ritmas įtakoja dainos stilistiką, nes tas pats “riff’as”, išgrotas 4/4 ritmu, būtų visiškai pakeitęs dainos bendrą skambesį. “Pasidalinę” po vieną ausinių ausinę, taip beklausydami, kalbėjomės gal 3-4 minutes. Bet ne tame “cinusas” (Taip sako mano istorijos mokytoja, tiesą sakant, nežinau tikslios šio žodžio reikšmės). Kol mes taip diskutavome, šalia sėdinti panelė labai įnirtingai bandė suprasti, ką mes bandom pasakyti vienas kitam. Žinoma, kalbėjom “kodais”, ir tai ne mano nuomonė, tai puikiai apibūdino panelės išraiška. Norėjosi taip tiesiai “drėbti” jai kokį teorinį niekalą ta tema, kuria mes kalbėjome. Tačiau nuleidom tai juokais ir nekreipėm į ją dėmesio.

Moralas toks: Jei klausaisi svetimo pokalbio, ir po velnių, nesupranti apie ką yra kalbama, būk miela, toliau nesiklausyk.

P.S. Jokio pykčio šiame “post’e” nėra.

Kodėl meilės dainos amžinai tampa hitais? Čia jau retorinis klausimas. Tiesiog susimąsčiau.

Senas senas geras.

Šįvakar pirmą kartą pajaučiau rudenį. Piktas ruduo rodo savo “ragus” – lietus smagiai barbena į mano langą. Tačiau šis ruduo kitoks, jis daugiau “ant popieriaus”. Pirmą kartą gyvenime mėgaujuosi rudeniu, nesvarbu su kokia mokslų našta jis siejasi. Atrodo, kad tos akimirkos, kai eidamas ryte matau kylančią saulę, kuri apšviečia nusidažusius medžių lapus, yra smagiausios, kokias tik greitai pagalvojęs galiu prisiminti. Ypač įsimena vienas medis, šalia kurio tenka praeiti, jis visada skęsta saulėj ir atrodo lyg degantis ir tuo besidžiaugiantis.

Tenka prisipažinti, kad tikrai nemėgau rudens. Ruduo man atrodydavo tarsi kažkokia neganda, kuri mane įkalina ir iš kurios išsilaisvinsiu tik kitais metais. Šiais metais viskas kitaip. Ta rytinė vėsa ir popiečio saulė, atrodo, net suvirpiną kažką daugiau ir sukelia stipresnius jausmus nei tik malonų pasitenkinimą gyvenimu. Tokiomis akimirkomis, nejučia sau pažadu, kad kada nors parašysiu knygą, nors pats skaitau labai retai, parašysiu daug reiškiančią dainą, nors, matyt, to padaryti man nelemta, susikursiu tobulą gyvenimo idilę, kas skamba labai jau optimistiškai, bet aš šventai tuo tikiu.

P.S. Pastebėjau, kad dažniausiai mano blog’as randamas pagal užklausas susijusias su meile. Tai nustebino. Dar labiau nustebino, kad kažkas blog’o ieško pagal pavadinimą “separatemoon”. O labiausiai patraukė akį tai, kad kažkas ieško ir pagal mano vardą bei pavardę. Aš išaiškintas!:)