Prisimenu, kaip vieną šaltą rudens dieną diskutavau su geru draugu apie kažkokią dainą, kurioje buvo 5/4 ritmas. Kalbėjome apie tai, kaip toks ritmas įtakoja dainos stilistiką, nes tas pats “riff’as”, išgrotas 4/4 ritmu, būtų visiškai pakeitęs dainos bendrą skambesį. “Pasidalinę” po vieną ausinių ausinę, taip beklausydami, kalbėjomės gal 3-4 minutes. Bet ne tame “cinusas” (Taip sako mano istorijos mokytoja, tiesą sakant, nežinau tikslios šio žodžio reikšmės). Kol mes taip diskutavome, šalia sėdinti panelė labai įnirtingai bandė suprasti, ką mes bandom pasakyti vienas kitam. Žinoma, kalbėjom “kodais”, ir tai ne mano nuomonė, tai puikiai apibūdino panelės išraiška. Norėjosi taip tiesiai “drėbti” jai kokį teorinį niekalą ta tema, kuria mes kalbėjome. Tačiau nuleidom tai juokais ir nekreipėm į ją dėmesio.

Moralas toks: Jei klausaisi svetimo pokalbio, ir po velnių, nesupranti apie ką yra kalbama, būk miela, toliau nesiklausyk.

P.S. Jokio pykčio šiame “post’e” nėra.

Kodėl meilės dainos amžinai tampa hitais? Čia jau retorinis klausimas. Tiesiog susimąsčiau.

Senas senas geras.

Šįvakar pirmą kartą pajaučiau rudenį. Piktas ruduo rodo savo “ragus” – lietus smagiai barbena į mano langą. Tačiau šis ruduo kitoks, jis daugiau “ant popieriaus”. Pirmą kartą gyvenime mėgaujuosi rudeniu, nesvarbu su kokia mokslų našta jis siejasi. Atrodo, kad tos akimirkos, kai eidamas ryte matau kylančią saulę, kuri apšviečia nusidažusius medžių lapus, yra smagiausios, kokias tik greitai pagalvojęs galiu prisiminti. Ypač įsimena vienas medis, šalia kurio tenka praeiti, jis visada skęsta saulėj ir atrodo lyg degantis ir tuo besidžiaugiantis.

Tenka prisipažinti, kad tikrai nemėgau rudens. Ruduo man atrodydavo tarsi kažkokia neganda, kuri mane įkalina ir iš kurios išsilaisvinsiu tik kitais metais. Šiais metais viskas kitaip. Ta rytinė vėsa ir popiečio saulė, atrodo, net suvirpiną kažką daugiau ir sukelia stipresnius jausmus nei tik malonų pasitenkinimą gyvenimu. Tokiomis akimirkomis, nejučia sau pažadu, kad kada nors parašysiu knygą, nors pats skaitau labai retai, parašysiu daug reiškiančią dainą, nors, matyt, to padaryti man nelemta, susikursiu tobulą gyvenimo idilę, kas skamba labai jau optimistiškai, bet aš šventai tuo tikiu.

P.S. Pastebėjau, kad dažniausiai mano blog’as randamas pagal užklausas susijusias su meile. Tai nustebino. Dar labiau nustebino, kad kažkas blog’o ieško pagal pavadinimą “separatemoon”. O labiausiai patraukė akį tai, kad kažkas ieško ir pagal mano vardą bei pavardę. Aš išaiškintas!:)

Šįvakar užmigęs septyniolikos, ryt atsikelsiu jau aštuoniolikos. Keistas jausmas, atrodo, kad aštuoniolika, tai kažkokia atžyma, ties kuria turėsiu sustoti ir sudėti varneles – ką įvykdžiau, o ko ne. Bijauuuuu:)

Man kilo tokia idėja. Dabar visi, kas skaito, po šiuo post’u užduokit man klausimą. Man bus velniškai įdomu atakyti. Dėkui. Smaginuosi gi, nepykit, prisijunkit.

I like to dance all night, summons the day
But that’s how I play, yeah that’s how I play
I said who are you? Don’t matter who you are
So we dance all night and dance all day

Kings of Leon

Žmogus, matyt, iš prigimties, trokšta žinoti daugiau nei turėtų, galėtų, ar netgi norėtų. Neslėpsiu, nesu kažkas labai unikalaus, trokštu ir aš. Atrodo, kad paprastas žinojimas daug ką pakeistų, išgelbėtų. Tačiau, atrodo, paprastas noras žinoti, yra gana didelis iššūkis sau pačiam(?), nes atėjo toks laikas, o gal jis jau seniai, tik dabar pastebėjau, kad kalbėtis ir žinoti tai, ką nori žinoti, tapo nebemadinga, pasenę, gal net kažkam pasirodys, kad kvaila. Jeigu žmogus, kuriuo pasitiki, tave nuvilia, ar derėtų šiais laikais jo paklausti – “Kodėl?”. Ar tikrai sulauksim atsakymo, ar tai tik bus dar vienas nusivylimas? Ar klausdami mes nepažeisim šių dienų taisyklių, kai žinoti reikia tik pieno, duonos ir vandens kainas, o jausmai ir dvasinė(?) malonė nuperkama už pinigus? Pamąstymui.

Rašydamas prisiminiau vieną “kultinį” posakį:”Šikau ir tapšnojau”. Kiek energijos sudėtą į vieną posakį iš 16 raidžių.

Are you still into it? ’cause I’m still into it.
We haven’t had sore bits for about a fortnight.
Am I your only one? ‘Cause you’re still my only one.
But if you need more, I’ll just do it in some, right.

We should go into town and spend some money.
We could go to the pictures and see something funny.
We’d share a popcorn and we can go to the pub at night.
We can get right tanked up and go home and have a fight.

Will you still miss me, when I’m gone?
Is there love there, even when I’m wrong?
Will you still kiss me, if you find out?
I will now leave you but don’t follow me.

We could go into town and spend some money.
We could go to the pictures, go and see something funny.
Share a popcorn and when it’s finished we could go to the pub at night.
And get right pissed and go home and have a fight.

Will you miss me, when I’m gone?
Is there love there, even when I’m wrong?
Will you still kiss me, if you find out?
I will leave you and I will miss you.

Gerbkite ir mylėkite. Visada.

“-Norėčiau žinoti kas čia dedasi…“.

1.Kai nuo tylos peilių negelbsti net karštas šokoladinis gėrimas ir daug šokolado, tada aš pradedu baimintis. Rimtai.

2.Kai baigiasi šokoladinis gėrimas, o aš, atrodo, net nepajaučiau jo skonio, nes mintimis esu kažkur kitur – man jau tikrai baisu.

3.O svarbiausia, kad atrodo, jog atiduočiau viską, kad tas skonis grįžtų.

Išvada:Kalbėkitės, ir kuo daugiau, daug daug daug, kad skonis nedingtų, niekada niekada.

Dažnas mūsų yra pakliuvęs į situaciją, kai vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje atsiranda siena. Kuo ilgiau per ją neperlipi, tuo mažiau noro per ją lipti ir telieka. Ir nežinia ką čia reikėtų kaltint. Ar sienos statytoją, ar save, kad leidai ją pastatyti. Tačiau kartais ateina tas momentas, kai siena pati nori būti perlipta. Tik, deja, kartais nebelieka jėgų, o ypač noro per ją perlipti.