Šįvakar pirmą kartą pajaučiau rudenį. Piktas ruduo rodo savo “ragus” – lietus smagiai barbena į mano langą. Tačiau šis ruduo kitoks, jis daugiau “ant popieriaus”. Pirmą kartą gyvenime mėgaujuosi rudeniu, nesvarbu su kokia mokslų našta jis siejasi. Atrodo, kad tos akimirkos, kai eidamas ryte matau kylančią saulę, kuri apšviečia nusidažusius medžių lapus, yra smagiausios, kokias tik greitai pagalvojęs galiu prisiminti. Ypač įsimena vienas medis, šalia kurio tenka praeiti, jis visada skęsta saulėj ir atrodo lyg degantis ir tuo besidžiaugiantis.
Tenka prisipažinti, kad tikrai nemėgau rudens. Ruduo man atrodydavo tarsi kažkokia neganda, kuri mane įkalina ir iš kurios išsilaisvinsiu tik kitais metais. Šiais metais viskas kitaip. Ta rytinė vėsa ir popiečio saulė, atrodo, net suvirpiną kažką daugiau ir sukelia stipresnius jausmus nei tik malonų pasitenkinimą gyvenimu. Tokiomis akimirkomis, nejučia sau pažadu, kad kada nors parašysiu knygą, nors pats skaitau labai retai, parašysiu daug reiškiančią dainą, nors, matyt, to padaryti man nelemta, susikursiu tobulą gyvenimo idilę, kas skamba labai jau optimistiškai, bet aš šventai tuo tikiu.
P.S. Pastebėjau, kad dažniausiai mano blog’as randamas pagal užklausas susijusias su meile. Tai nustebino. Dar labiau nustebino, kad kažkas blog’o ieško pagal pavadinimą “separatemoon”. O labiausiai patraukė akį tai, kad kažkas ieško ir pagal mano vardą bei pavardę. Aš išaiškintas!:)
Šįvakar užmigęs septyniolikos, ryt atsikelsiu jau aštuoniolikos. Keistas jausmas, atrodo, kad aštuoniolika, tai kažkokia atžyma, ties kuria turėsiu sustoti ir sudėti varneles – ką įvykdžiau, o ko ne. Bijauuuuu:)