Žmogus, matyt, iš prigimties, trokšta žinoti daugiau nei turėtų, galėtų, ar netgi norėtų. Neslėpsiu, nesu kažkas labai unikalaus, trokštu ir aš. Atrodo, kad paprastas žinojimas daug ką pakeistų, išgelbėtų. Tačiau, atrodo, paprastas noras žinoti, yra gana didelis iššūkis sau pačiam(?), nes atėjo toks laikas, o gal jis jau seniai, tik dabar pastebėjau, kad kalbėtis ir žinoti tai, ką nori žinoti, tapo nebemadinga, pasenę, gal net kažkam pasirodys, kad kvaila. Jeigu žmogus, kuriuo pasitiki, tave nuvilia, ar derėtų šiais laikais jo paklausti – “Kodėl?”. Ar tikrai sulauksim atsakymo, ar tai tik bus dar vienas nusivylimas? Ar klausdami mes nepažeisim šių dienų taisyklių, kai žinoti reikia tik pieno, duonos ir vandens kainas, o jausmai ir dvasinė(?) malonė nuperkama už pinigus? Pamąstymui.

Rašydamas prisiminiau vieną “kultinį” posakį:”Šikau ir tapšnojau”. Kiek energijos sudėtą į vieną posakį iš 16 raidžių.