Nors kartą.

Tikriausiai retai kas susimąsto, jog galbūt šiandien buvo paskutinis jūsų rytas, jog gal šįryt paskutinį kartą girdėjote “Labas rytas, aš tave myliu”. Galbūt jūs vis dar graužiatės, kad neužkalbinote panelės, kuri jum seniai įstrigus galvoje, ir žadate, kad rytoj bus toji diena, tačiau nesusimąstote, kad rytojau jums gali ir nebūti. Maža to,  galbūt jūs šiandien susipykote su savo geriausiu draugu ir prižadėjote jam niekada neatleisti(nors ištikrųjų žinote, kad rytoj viskas bus gerai), tačiau susitaikyti jau nebegalėsite, nes galbūt viskas baigsis dar šiąnakt. Baisu. Tačiau realu. Galbūt kažkas iš jūsų šiandien labai troško palaikymo, tačiau taip jo ir nesulaukęs nusispojė į viską, ir prižadėjo sau nuo rytojaus pradėti gyventi kitaip. Tačiau juk gali būti, kad rytojaus nebus. Aš nenoriu teigti, jog tai tiesa. Tiesiog noriu paraginti kiekvieną, kuris perskaitys, tyliai pagalvoti, ar neturite kažko tokio, ką seniai norėjote pasakyti, tačiau tylėjote. Teko girdėti:”Tyla – gera byla” arba “Tyla – geras ikiteisminis”. Bet ne šiuo atveju. Jeigu kalbant konkrečiau – nors vieną dieną mylėkite taip, kad visas pasaulis jums pavydėtų. Nors vieną dieną priminkite senam draugui, kaip be jo būtų sunku. Nors vieną vienutėlę dieną pabūkite savimi. Ir pradėkite dabar.

Karolis Damanskas