Vanduo

Šįvakar supratau, kad mano blogasis periodas buvo taip seniai, kad realiai net neatsimenu tiksliai, kaip viskas prasidėjo. Tai geras ženklas - jokių prisiminimų Na nebent geri.

Per kiek laiko mergina su vaikinu gali tapti artimi? Sunkus klausimas. Nesugebu atsakyti pats sau. Kartais atrodo, kad tu jau artimas su ja, nors nei velnio, esat tik pažįstami. Ir man taip buvo.

Daug nerašysiu, nes kolkas visas mano dabartinis gyvenimas vystymosi stadijoje, todėl nesinori visko apkalbėt

Šiandien supratau, kaip man reikia dar kažko naujo. Visa esybė to reikalauja. Tiesiog atrodo, jog po truputį naujovės plaukia link manęs, tačiau aš noriu greičiau. Noriu naujų pažinčių, noriu naujų veidų, nes dauguma senųjų žiūri tuo pačiu, kartais niekinančiu, žvilgsniu. Noriu kitokio bendravimo, šiltesnio, o ne tik kalbėjimo iš pareigos. Kartais su ,atrodo, senais draugais nebeturiu apie ką šnekėti. Tiesiog tyla. Seniau ji atrodė bauginanti ir nemaloni, dabar jau jokio skirtumo, tai neberūpi, nusibosta kartais stengtis perdaug. Todėl pasikartosiu dar kartą - noriu naujovių. Jaučiu, kad jau greitai.

Dar norėčiau grįžti į šeštadienio prisiminimus. Na žinau, kad aš sugebu, bet užmačiau ten tokią mergina, kuri atrodo visai krito akin, nieko daugiau, tik paprastas susižavėjimas. Net nežinau kas mane patraukė, tačiau gaudžiau ją akimis tą vakara. O dabar, kas gailiausia, net jos vardo neprimenu Žinau, kad turim bendrą pažįstama, manau šio šanso aš nepraleisiu, nes pabandyti labai norisi - o kas jeigu pavyks?

Tiesą pasakius, šis savaitgalis buvo toks, kokio man jau labai seniai reikėjo. Viskas prasidėjo šeštadienine grupės repeticija - padarėm pusę naujos dainos, kuri kolaks geriausia iš visos mūsų kūrybos, vienareikšmiškai. Po to sekė visas pusdienis vienumos, kuris padėjo tikrai gerai pailsėti. Štai jau ir 18,00 val. Pradedu ruoštis eiti į jau tradicija tapusį pankų koncerta, kuriame ne tiek muzika, kiek šėlsmas yra pagrindas. Štai aš jau koncerte, nors dauguma žmonių konkrečiai šalti mano atžvilgiu, tačiau susitikus su draugais, prasidėjo įdomumai. Buvo tikrai smagu, nors ir nevisai tokia aplinka, kokios norėjau. Tačiau koncerto metu teko pasišnekėti ne su vienu žmogum, o pokalbiai buvo labai smagūs Vienai panelei bandžiau pabūti vyresnysis brolis, pasidainau gyvenimiška išmintim, kartu jaučiausi ir išsiliejęs Gerai buvo. Grįžau namo - visi jau miegojo, tai daug netempdamas ir pats užmigau. Ryte pabudęs jau radau iš kelionės grįžusį tėtį ir daug lauktuvių, iškart rytas nuteikė gerai Diena, nors ir prie kompiuterio, tačiau naudinga, atradau dar vieną gerą progressive metal grupę - textures. Patinka man jie. Ypač daina awake. Vakare vėl repeticiją, ir dideliam mano džiaugsmui - pabaigėm naują dainą, aišku dar trūksta susigrojimo, tačiau pagaliau turim dainą, kuri yra reali pretendentė būti išgirsta.

Visas savaitgalis buvo kažkoks pilnas visko, tas viskas buvo labai geras. Net nežinau, bet šeštadienio vakaras, praleistas ne prie kompiuterio, man atnešė daug daugiau laimės, nei negyvi pokalbiai per jį kitais vakarais. Jaučiuosi pailsėjęs ir paūgėjęs požiūrio prasme.

Kuo toliau, tuo labiau matau, kad nemažai dalykų pradeda eiti tik iš mano pusės. Dažnai nesulaukiu palaikymo, kurio kartais tikrai tikiuosi, ir manau tai normalu. Kartais vos ne su žibančiom akim papasakoju kažką, o klausytojui tai būna:”Nu gal”. Nepatinka man taip, stengiuosi dėl tų pačių žmonių, kurie dėl manęs gaili. Kai gerai pagalvoju, taip neturėtų būti. Jei stengiamės, tai stengiamės abi pusės, Žinau, kad taip nebus. O gaila. Norėtųsi, kad jei nepalaiko, tai bent nedarytų komedijos iš to. Nesišaipytų taip atvirai iš mano kūrybos. Juk tam ir yra draugai, ar aš klystu? Dažniausiai lengva kritikuoti, o pačiam nieko nedaryti. Bet aš suprantu ir kitą pusę. Savanaudiškumas dar niekam nepakenkė.

Jei skaitai šį įrašą, mane pažįsti ir manai, kad čia parašyta tau, vadinasi mąstai teisingai, tai parašyta tau, kad ir kas bebūtum.

Daug laiko praleidau vienas. Gal ir gerai. Nerašysiu šiandien daug, nors ir galėčiau. Man kuo toliau, tuo labiau įprasta tampa šypsotis niekam Tiesiog. Laimingas visgi esu, retai apie tai pagalvoju, bet tenka pripažinti. Kartais net nuobodžiausioj kasdienybėj matau tiek daug, kad nespėju visko peržiūrėti. O dar kai Gary Moore’as užgrojo kątik, laimė

Pastarosiomis dienomis plečiasi klausomos muzikos rėmai. Dabar į juos pateko post rock’as. Nežinau, labai miela muzika atsipalaidavimui. Totaliai atpalaiduoja. Kas turbūt labiausiai žavi, tai gana sudėtinga instrumentalinė pusė. Kompozicijos. Nekeista, kad toks popiularus šis stilius, jis tikrai perspektyvus ir galingas. Pradedu rimtai užsivest ant jo.

Diena buvo kaip diena. Švietė saulė, jaučiausi kažkoks perdėtai laimingas, saulės įtaka gal. Viskas buvo gerai. Man patinka tokios dienos. Jaučiu, kad pradedu susigyvent su vienatve, nežinau ar tai turėtų džiugint. Vienatvė padeda kūrybai, kuriu, daug kuriu. Tačiau dažnai iš 5 kūrybinių vienetų, ilgainiui sulipdau vieną, kuris ir tai būna pusėtinis. Vėliau tobulinamas jis tampa geresnis, tačiau dar ilgai nebūna publikuojamas. Taip gimsta daugelis dainų.

Neseniai rimtai pažiūrėjau į savo solo projektą. Tai, ko negaliu realizuoti su grupe, realizuosiu kaip solistas. Manau visai gerai gausis. Nesu tobulas gitaristas, tačiau stengiuosi tobulėti. Yra žmonių, kurie mane normaliai grojantį matė seniai, ir vis dar jaučiasi daug pranašesni už mane, manau tai tik pliusas man, kad kažkas neįvertino, bet turės įvertinti. Apskritai, ilgainiui net nepastebėjau, kaip gitara tapo mano gyvenimo dalimi, kartais tikslu, dažniausiai mano kvailų pokalbių drauge. Ji visada išklauso, niekada neprieštarauja, tik protingai patyli.

Šiandien gimė gera idėja naujai grupės dainai. Tiesa, ją įgyvendinti nebus lengva, nes dainos tema turės atitikti muziką. Daina bus sudėtinga. Žodžių nedaug, svarbi pagrindinė mintis, kurios dar neišduosiu.

Šiandien per Žmogaus Saugą ėjome pas Karoliuką. Sujaukėm kaip visada jo butą, o galiausiai pakeliui į mokyklą parodėme, jog paėmėme jo televizoriaus pultelį Buvo tikrai juokinga. Mokykloje žmonės, kurie dažnai būna juokingi, ir toliau tęsė tradicijas, neblogai palinksmino Iš serijos “Mokytoja, šiandien aš protingas, atkreipkit į mane dėmesi”. Bet visko reikia, visko

Savaitgalio pradžia tiosiog prabėgo - Muzika ir aš atranka, namai, žinia, kad patekom, pasivaikščiojimas po miestą su draugu. Viskas taip greitai, kad net nepastebėjau, kaip prabėgo šeštadienis. Tiesa, šeštadienio vakare labai daug supratau, ką dariau blogai. Supratau, kad daugumą problemų, kurios mane kamavo paskutiniu metu - susikūriau pats. Bandysiu ištaisyt tai, kas dar įmanoma.

Sekmadienis. Jis nebuvo toks greitas ir sklandus. Prastai numigau, tačiau sugebėjau atsitiest. Pragulėjau prie televizoriaus didžiąją dalį dienos, net gitara prie rankų nelipo, turbūt dėl nuovargio. Kai gavau atsisėsti prie kompiuterio, dar viena žinia paženklino gana prastą dieną. Draugas sukūrė last.fm grupę - thrash metal sucks, realiai net nežinodamas, kas tas thrash’as. Mane taip užsiutino, kad vos valdžiausi. Motyvas - aš buvau rap sucks grupėje. Nors apie tai jau buvom šnekėję ir jam tai seniau neužkliuvo, tačiau šiandien pasielgė labai “žemai”, mano nuomone. Neverta apie tai net šnekėti dabar.

Sekmadienio vakaras pramušė visus sėkmės rekordus:). Būsimam mūsų grupės koncertui radome nebrangiai išsinuomoti aparatūrą, ryt eisime ieškoti rėmėjų, ir šiaip, grupės veikla klesti Taip ir norisi kuo daugiau groti, gaila, kad užimtumas kartais perdidelis, todėl būna savaičių, kai išvis nesusirenkam. Dabar reikia padaryti keletą koverių, kad turėtume didesnę programą ir susirasti dar vieną grupę koncertui, manau tai nesudarys jokių didelių problemų

Taip. Tai jie. Viena įtakingiausių savo laikų grupių. Nors ką čia savo laikų, jie dar dabar įtakingi, tiek man tiek aplinkiniams, kuriems nors kartą teko susidurti su jų kūryba. Stebėtina, kad tiek galėjo sutilpti į vieną grupę. Robert Plant - tokio įdomaus ir savo vokalo, daugiau girdėti neteko. Nesakau, kad geresnių nėra, tiesiog jo balsas tarsi užburia. Turi kažką laaabai savito. Jimmy Page - po velnių, dabar būtu sunku apskritai surasti gitaristą, kuris nežinotų Jimmy’io

Pastaruoju metu klausausi jų vis daugiau. Žinau, gal palaikysite mane senamadišku, tačiau man nelabai svarbu, beto, manau taip ir yra Stairway to Heaven man visada buvo labai gili daina. Viena iš tų, kurios niekada nebus “nuvalkiotos”. Klausant ją matau tiek, kiek manau niekada nesugebėsiu sukurti.

Tačiau realybė yra tokia, kad jie jau paseno. Jau gana senokai jų nėra kaip grupės, tačiau kaskart atsikurdami, jie iš naujo atgimsta kiekvieno klausytojo širdyje. Tiesa, baugu žiūrėti, kaip greit prabėgo gyvenimas, ir iš

Jie pavirto į

Kai žiūrėjau paskutinį jų koncerta praeitais metais Londone, jaučiau tokį keistą jausmą, tik tada dar negalėjau suprast kokį. Neperseniausiai, kai žiūrėjau vėl, supratau. Tai jausmas, kad tikriausiai mačiau paskutinį kartą juos atliekant tas dainas. Tikriausiai daugiau jie nebeatsikurs, visgi metai, solinės karjeros. O gaila, labai gaila.

O galiausiai pridursiu, kad mėgiamiausios dainos yra Tangerine, Since I’ve Been Loving You, Immigrant song, kas be ko Stairway to Heaven bei black dog

Pastaruoju metu iš mano playlist’o U2 dingo taip pat greitai, kaip buvo atėjusi. Šį vakarą vėl prisiminiau juos. Ir nesuprantu, kur paslėpta jų paslaptis, tačiau jie yra kone vienintelė tokio stiliaus grupė, kurios galėčiau klausytis be perstojo. Dainų tekstai labai artimi. Su jų dainom pergyvenau nemažai, nebijokim žodžio, šūdo. Su jomis iš jo ir išsikapanojau. Štai ir užgrojo Walk to the Water. Dievinu šią dainą.

Ruošiamės daryti savo grupės koncerta. Laukia tiek daug visokių planavimų, tačiau labai laukiu. Šeštadienį bus “Muzika ir aš” atranka. Labai tikiuosi, jog pasiseks praeiti į finalinį tura. Ruošiamės lyg ir. Didokas renginys, daug žmonių, o dėmesį aš mėgstu.

October. Viena nuostabiausių U2 dainų. Šią taip pat Dievinu. Gal tai atrodo juokinga, bet ir tai džiugu. Pastaruoju metu matau, kad kaikuriems žmonėms būna juokingas jū pačių bukumas. Apgailėtina.

Šiandien mokykloje išgirdau smagų pokalbį apie tai, kaip vaikinai planuoja kviesti vieną tikrai žavią merginą į vakarėlį. Ne, aš nesakau, kad tai blogai, kaip tik, sveikintina. Tačiau vienoje vietoje man buvo sunku tik klausytis neįsiterpus. Jie vos ne dalintis ją pradėjo. Girtis, kas kiek, ko, kada, kaip, ką darė, kaip, ką , kada, kur padarys, kaip čia bus, kas čia bus, kur čia bus. Mane apėmė tokia nesupratimo ir apmaudo banga, kad žmonės, kuriuos atrodo pažįstu jau seniai, taip kalba. Na gal dar nepažinočiau tos merginos, tada būtų kitaip, tačiau dabar esu beveik šokiruotas. Tai buvo kaip kokio mėsos gabalo varžytinės. Negana to, tai buvo daroma su pasididžiavimu. Absurdas. Nelaikau savęs kažkokiu išskirtiniu, tačiau prieš juos galiu jasutis visa galva viršesnis. Čia jau žmogiškumo reikalas.

Čia buvo ne vienintelis kartas, kai mano akyse į merginą buvo žiūrima kaip į daiktą. Tai yra šlykštu. Tačiau, patikėkit manim, yra dar šlykščiau matyti, kaip vaikinas taip elgiasi su mergina, o mergina vos nesimėgauja tuo, apsimetinėja, kad viskas gerai, o gal net neapsimetinėja, gal jai ištikrųjų jai taip gerai.

Aš esu konkrečiai prieš tokį elgesį ir požiūrį. Pirmiausia, žmogus turi būti asmenybė. Tiek mergina, tiek vaikinas. Po to seka abipusis žmogiškumas. Niekada, pabrėžiu, niekada, negalima į moterį žiūrėti kitaip, kaip tik į asmenybę, tokią pačią, koks pats esi.

na gerai, perdaug aš čia Sėdžiu ir vis niekaip neišmetu to nugirsto pokalbio, nes ta merginą man reiškė labai daug kažkada, todėl neatleisčiau sau, jei jai kas nutiktų, o aš apie tai žinočiau. Tiesiog iškart viduj veikia saugikliai ir perspėjimo sistema

Jei dar apie šiandien, tai diena buvo visai paprasta, nieko naujo, tačiau smagi, iki to pokalbio. Klausau dabar Metallica - fade to black. Turbūt pati mėgiamiausia mano daina apskritai. Ir last.fm tą patį sako. Mano nuomone - tai tobulas kūrinys. Klausydavau jį dar tada, kai nesidomėjau muzika, tačiau jau tada mačiau jame kažką savito. Nuostabu.