Prisimenu, kaip vieną šaltą rudens dieną diskutavau su geru draugu apie kažkokią dainą, kurioje buvo 5/4 ritmas. Kalbėjome apie tai, kaip toks ritmas įtakoja dainos stilistiką, nes tas pats “riff’as”, išgrotas 4/4 ritmu, būtų visiškai pakeitęs dainos bendrą skambesį. “Pasidalinę” po vieną ausinių ausinę, taip beklausydami, kalbėjomės gal 3-4 minutes. Bet ne tame “cinusas” (Taip sako mano istorijos mokytoja, tiesą sakant, nežinau tikslios šio žodžio reikšmės). Kol mes taip diskutavome, šalia sėdinti panelė labai įnirtingai bandė suprasti, ką mes bandom pasakyti vienas kitam. Žinoma, kalbėjom “kodais”, ir tai ne mano nuomonė, tai puikiai apibūdino panelės išraiška. Norėjosi taip tiesiai “drėbti” jai kokį teorinį niekalą ta tema, kuria mes kalbėjome. Tačiau nuleidom tai juokais ir nekreipėm į ją dėmesio.
Moralas toks: Jei klausaisi svetimo pokalbio, ir po velnių, nesupranti apie ką yra kalbama, būk miela, toliau nesiklausyk.
P.S. Jokio pykčio šiame “post’e” nėra.
Šįvakar pirmą kartą pajaučiau rudenį. Piktas ruduo rodo savo “ragus” – lietus smagiai barbena į mano langą. Tačiau šis ruduo kitoks, jis daugiau “ant popieriaus”. Pirmą kartą gyvenime mėgaujuosi rudeniu, nesvarbu su kokia mokslų našta jis siejasi. Atrodo, kad tos akimirkos, kai eidamas ryte matau kylančią saulę, kuri apšviečia nusidažusius medžių lapus, yra smagiausios, kokias tik greitai pagalvojęs galiu prisiminti. Ypač įsimena vienas medis, šalia kurio tenka praeiti, jis visada skęsta saulėj ir atrodo lyg degantis ir tuo besidžiaugiantis.
Šįvakar užmigęs septyniolikos, ryt atsikelsiu jau aštuoniolikos. Keistas jausmas, atrodo, kad aštuoniolika, tai kažkokia atžyma, ties kuria turėsiu sustoti ir sudėti varneles – ką įvykdžiau, o ko ne. Bijauuuuu:)
I like to dance all night, summons the day
Žmogus, matyt, iš prigimties, trokšta žinoti daugiau nei turėtų, galėtų, ar netgi norėtų. Neslėpsiu, nesu kažkas labai unikalaus, trokštu ir aš. Atrodo, kad paprastas žinojimas daug ką pakeistų, išgelbėtų. Tačiau, atrodo, paprastas noras žinoti, yra gana didelis iššūkis sau pačiam(?), nes atėjo toks laikas, o gal jis jau seniai, tik dabar pastebėjau, kad kalbėtis ir žinoti tai, ką nori žinoti, tapo nebemadinga, pasenę, gal net kažkam pasirodys, kad kvaila. Jeigu žmogus, kuriuo pasitiki, tave nuvilia, ar derėtų šiais laikais jo paklausti – “Kodėl?”. Ar tikrai sulauksim atsakymo, ar tai tik bus dar vienas nusivylimas? Ar klausdami mes nepažeisim šių dienų taisyklių, kai žinoti reikia tik pieno, duonos ir vandens kainas, o jausmai ir dvasinė(?) malonė nuperkama už pinigus? Pamąstymui.
Dažnas mūsų yra pakliuvęs į situaciją, kai vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje atsiranda siena. Kuo ilgiau per ją neperlipi, tuo mažiau noro per ją lipti ir telieka. Ir nežinia ką čia reikėtų kaltint. Ar sienos statytoją, ar save, kad leidai ją pastatyti. Tačiau kartais ateina tas momentas, kai siena pati nori būti perlipta. Tik, deja, kartais nebelieka jėgų, o ypač noro per ją perlipti.