Žmogus, matyt, iš prigimties, trokšta žinoti daugiau nei turėtų, galėtų, ar netgi norėtų. Neslėpsiu, nesu kažkas labai unikalaus, trokštu ir aš. Atrodo, kad paprastas žinojimas daug ką pakeistų, išgelbėtų. Tačiau, atrodo, paprastas noras žinoti, yra gana didelis iššūkis sau pačiam(?), nes atėjo toks laikas, o gal jis jau seniai, tik dabar pastebėjau, kad kalbėtis ir žinoti tai, ką nori žinoti, tapo nebemadinga, pasenę, gal net kažkam pasirodys, kad kvaila. Jeigu žmogus, kuriuo pasitiki, tave nuvilia, ar derėtų šiais laikais jo paklausti – “Kodėl?”. Ar tikrai sulauksim atsakymo, ar tai tik bus dar vienas nusivylimas? Ar klausdami mes nepažeisim šių dienų taisyklių, kai žinoti reikia tik pieno, duonos ir vandens kainas, o jausmai ir dvasinė(?) malonė nuperkama už pinigus? Pamąstymui.
Rašydamas prisiminiau vieną “kultinį” posakį:”Šikau ir tapšnojau”. Kiek energijos sudėtą į vieną posakį iš 16 raidžių.
Dažnas mūsų yra pakliuvęs į situaciją, kai vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje atsiranda siena. Kuo ilgiau per ją neperlipi, tuo mažiau noro per ją lipti ir telieka. Ir nežinia ką čia reikėtų kaltint. Ar sienos statytoją, ar save, kad leidai ją pastatyti. Tačiau kartais ateina tas momentas, kai siena pati nori būti perlipta. Tik, deja, kartais nebelieka jėgų, o ypač noro per ją perlipti.
Yra žmonės, į kuriuos pažiūrėjus ima juokas. Yra žmonės, į kuriuos pažiūrėjus norisi graudžiai verkti. Bet yra žmonės, kurie kiekvieną dieną, net nebūdami šalia, sugeba gyvenimą nudažyti nepaprastomis spalvomis. Nekalbant apie tai, kai jie būna šalia. Tokį žmogų gali sutikti kartą. Ir tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, jog tai bus Jūsų gyvenimo meilė. O meilė keičia viską. Ar niekada nesusimąstėte, kad savo gyvenimo meilę sutikote visai atsitiktinai, ar nepagalvojote, kas būtų, jei nebūtumėte susitikę? Tikriausiai to sužinoti neįmanoma. Tačiau įmanoma sužinoti, kas būtų, jei sugebėtumėte šią meilę prarasti. Aš nebūsiu mesijas, kuris neša supratimo dovaną. Tiesiog noriu priminti, kad branginkite tai, ką turite, tol, kol gailte.
Tikriausiai retai kas susimąsto, jog galbūt šiandien buvo paskutinis jūsų rytas, jog gal šįryt paskutinį kartą girdėjote “Labas rytas, aš tave myliu”. Galbūt jūs vis dar graužiatės, kad neužkalbinote panelės, kuri jum seniai įstrigus galvoje, ir žadate, kad rytoj bus toji diena, tačiau nesusimąstote, kad rytojau jums gali ir nebūti. Maža to, galbūt jūs šiandien susipykote su savo geriausiu draugu ir prižadėjote jam niekada neatleisti(nors ištikrųjų žinote, kad rytoj viskas bus gerai), tačiau susitaikyti jau nebegalėsite, nes galbūt viskas baigsis dar šiąnakt. Baisu. Tačiau realu. Galbūt kažkas iš jūsų šiandien labai troško palaikymo, tačiau taip jo ir nesulaukęs nusispojė į viską, ir prižadėjo sau nuo rytojaus pradėti gyventi kitaip. Tačiau juk gali būti, kad rytojaus nebus. Aš nenoriu teigti, jog tai tiesa. Tiesiog noriu paraginti kiekvieną, kuris perskaitys, tyliai pagalvoti, ar neturite kažko tokio, ką seniai norėjote pasakyti, tačiau tylėjote. Teko girdėti:”Tyla – gera byla” arba “Tyla – geras ikiteisminis”. Bet ne šiuo atveju. Jeigu kalbant konkrečiau – nors vieną dieną mylėkite taip, kad visas pasaulis jums pavydėtų. Nors vieną dieną priminkite senam draugui, kaip be jo būtų sunku. Nors vieną vienutėlę dieną pabūkite savimi. Ir pradėkite dabar.
Taigi, mielieji lietuviai, skelbiu jus tyrais, nes niekas nesidomi nei seksu, nei narkotikais. Lankomumas nei kiek nepadidėjo, patenkinau smalsumą.